Elektroninė prekyba Elektroninė komercija – prekybinės veiklos būdas, kai sutartys sudaromos, o prireikus – ir vykdomos, naudojant informacines technologijas bei priemones, kompiuterių tinklais keičiantis elektroniniais duomenų pranešimais (pagal daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojantis ryšio priemones, taisykles). Pereinant iš industrinės į rinkos ekonomiką, vis daugiau žmonių imasi verslo. rinkos ekonomika skatina judėjimą, aktyvina žmones, išlaisvina jų iniciatyvą. Verslo procese svarbiausias vaidmuo tenka komercinei veiklai. Elektroninė komercija apibūdinama kaip prekybinių santykių forma, kurioje tarpusavyje susijusios šalys sąveikauja elektroniniu būdu naudodamos informacines technologijas. Elektroninės komercijos objektas – visų ūkinių komercinių, finansinių ir atsiskaitymo santykių, susijusių su tarptautinių ir vietinių sandorių sudarymu, vykdymu ir kontrole, visuma, palaikoma moderniomis ryšio priemonėmis. El. komercijos tikslas – naudojant internetines technologijas pagerinti ir išplėsti verslą. Tikslui pasiekti el. versle turi būti naudojama patikimi ir tinkami serveriai, pirmaujanti programinė įranga ir tarpininkavimo (middleware) terpė, eksperto, turinčio specifines pramonės žinias, konsultacijos. Nuo 1972 m., kai tik internetas buvo pristatytas visuomenei jis kėlė vis didesnį žmonių susidomėjimą ir skatino ieškoti alternatyvų kaip jį išnaudoti. Iš pradžių internetas buvo atsietas nuo komercijos ir netgi buvo stengiamasi tai išsaugoti. Tačiau neilgai – jau 1974 m. komercija pateko į internetą ir nuo tada virtualus pasaulis plečiasi būtent komercijos dėka. Jau tada mokslininkai suprato, jog komercija ir internetas taps neatsiejami ir kurs naujas veiklos rūšis, kitas alternatyvas. Elektroninės komercijos samprata kito su laiku. Pradžioje elektroninė komercija reiškė komercinių pervedimų palengvinimą elektroniniu būdu, dažniausiai naudojant EDI (Electronic Data Interchange) – Elektroninis Apsikeitimas Duomenimis – technologiją komercinių dokumentų, tokių kaip pirkimo orderiai ar sąskaitos siuntimui elektroniniu būdu. Vėliau į šią sąvoką buvo įtraukta „Tinklo komercijos“ sąvoka – daiktų ir paslaugų pirkimas interneto – pasaulio žiniatinklio – pagalba per saugius serverius (strmp. HTTPS – specialus serverio protokolas, kuris, norint apsaugoti vartotojus, užkoduoja konfidencialią užsakymo informaciją) su elektroniniais krepšeliais ir su elektroninėmis mokėjimo paslaugomis, tokiomis, kaip mokėjimo kreditine kortele (autorizacija). 1994 metais, kai „Tinklas“ tapo gerai žinomas visuomenei, daugelis žurnalistų ir išsimokslinusių žmonių pranašavo, kad elektroninė komercija greitai taps pagrindiniu ekonomikos sektoriumi. Tačiau prireikė net ketverių metų, kad saugumo protokolai (tokie kaip HTTPS) būtų pakankamai gerai išvystyti ir plačiai naudojami. Tam turėjo įtakos ir „naršyklių karai“, kurie vyko būtent šiuo periodu. Vėliau, maždaug 1998-2000 metais, daug JAV bei Vakarų Europos kompanijų sukūrė savo pirmąsias internetines svetaines. Nors daug tikros elektroninės komercijos kompanijų per taškas.com (dot.com) žlugimo periodą (2000-2001 m.) sunyko, daugelis mažmeninikų pripažino, kad tokios kompanijos buvo užėmusios vertingą vietą rinkoje ir pačios pradėjo diegti elektroninės komercijos technologijas savo internetinėse svetainėse.